Rašytojas

Ruslanas mėgsta prisigėręs barų lankytojams kartoti, kad yra rašytojas ir kartais tai jam net padeda sužavėti vieną kitą jauną mergaitę. Negalima sakyti, kad jis visai netalentingas. Jis gali parašyti kokį trumpą lengvai skaitomą šlamštuką įpindamas vieną kitą sunkiai suvokiamą metaforą ir keletą keiksmažodžių, kartais net lietuviškų.

Kaip ir visi tokio tipo rašytojai, Ruslanas galvoja, kad rašymui reikia įkvėpimo. Tačiau būdamas iš prigimties neregėto tingumo tipas, jis niekada nepraras progos nuo įkvėpimo pabėgti. Sakytum, šiandien jam pasisekė, jis turi pakankamai rimtą priežastį nerašyti. Per savaitgalio linksmybes - sritis, kurioje jis tikrai iškilesnis ekspertas - sugebėjo traumuotis taip, kad nebevaldo kairės rankos plaštakos, o juk rašymas, manau sutiksite, bent dvidešimt pirmame amžiuje, tai užsiėmimas daromas dviem rankom. Tiesa, iš neatmenamų laiktų iki šio amžiaus atėjo poreikis šiam procesui naudoti ir galvą. Galva, vėlgi nemanau, kad prieštarausite, praverčia ir daugelyje kitų veiklų. Laimei, savaitgalis buvo pakankamai ramus ir mūsų rašytojas savo galvos, kokia abejotino gudrumo ji bebūtų, nenusisuko.

Bet, nutik tu man taip, būtent šiandien mūsų rašytoją užpuolė nesuvaldomas noras sudėti savo mintis ant popieriaus. Taigi, jis sėdo prie klaviatūros ir pradėjo ją maigyti. Parašė sakinį, du, tris. Sukandęs dantis iš skausmo parašė ketvirtą. Nė ašaros neišspaudęs parašė penktą. Tada perskaitė ką parašė ir apsiverkė.

Žaliuzės

Susigūžęs tupėjau lovoje ir žiūrėjau, kaip palatos sienos girgždėdamos artėja link manęs. Atrodė, kad akys iš siaubo tuoj išlips iš akiduobių. Širdis kūju bandė prasiskinti sau kelią iš krūtinės tiesiai per šonkaulius. Rankomis banžiau sustabdyti lubas, bet alkūnės bejėgiškai muistėsi tramdomųjų marškinių rankovėse. Dar akimirta ir mane sutraiškys kaip citriną. Kojomis įsirėmiau į vieną sieną, nugara į kitą. Lova cypdama išsirietė, sužvangėjo spyruoklės. Supratęs, kad nebeatlaikysiu sienų spaudimo šokau prie lango ir pradėjau rėkti spardydamas grotas.

- Sanitarai, - išgirdau savo balsą. Visi kiti garsai staiga pranyko. Tik šaldytuvas tyliai burzgė. Apsidairiau ir supratau, kad sėdžiu savo lovoje. Vis dar gaudydamas orą nuo kaktos ranka nusivaliau ledinį prakaitą. Vos įžiūrėjau ant grindų nuspirtą antklodę.

Vėl tamsu. Prakeiktos žaliuzės. Aš jas užmušiu. Dėl jų visas kambarys skendi tamsoje. Nepakėliau jų visą mėnesį, nes po pirmo pakėlimo užtrukau pusę nakties kol pagaliau pavyko jas nuleisti. Tą kart likusią nakties dalį nebegalėjau miegot, buvau toks įniršęs, vos susilaikiau nepaleidęs kėdės į langą, o dar geriau spintos. Vaizdavausi, kaip aš jas padegu, tada plaktuku sudaužau stiklą ir traiškau kiekvieną pasitaikiusią šukę. Tada išlupu visą rėmą ir sviedžiu į sieną. Ne, aš jų daugiau niekada nebepakelinėsiu.

Galima būtų vieną kart pakelt ir daugiau nebenuleidinėt. Bet tie prakeikti langai kitoje kiemo pusėje ištisai į mane spokso ir nėra kur nuo jų pasislėpti. Galima būtų įsirengti paprastas dienines užuolaidas, bet tada reiktų važinėti po parduotuves miesto pakraščiuose ir gręžioti skyles sienose. Visos detalės kainuoja, autobuso bilietai kainuoja, gražtą irgi reikia iš kažko pasiskolint. Paskui dar grūstis su tuo vamzdžiu į žmonių prikimštą autobusą, numušinėti senukams kepures, o galiausiai išlipant užstrigti duryse.

Žinoma, galėčiau parvažiuoti taksi, bet geriau jau einu už tą sumą išgersiu alaus ir grįšiu namo, kai nebematysiu tų prakeiktų žaliuzių.

Kariuomenės diena

Iš namų išėjau be dvidešimt vienuoliktą. Kišenėje radau septynis litus ir penkis centus. Užsukau į "Apią" nusipirkti cigarečių, bet visos cigaretės kartu su degtukais kainavo daugiau už septynis litus ir penkis centus. Tada nusileidau iki "Iki" Užupio apačioje. Ten pigiau.

Stovėdamas eilėje "Iki" svarsčiau ar pirkti cigaretes su degtukais ar pasitaupyti kavos puodeliui, kurį būtų malonu išgerti su draugu, jei tokį sutikčiau. Laimėjo rūkorius, ne socialistas.

Išėjęs iš parduotuvės prisidegiau cigaretę. Rūkiau eidamas. Ant kiekvieno kampo sustodavau neapsispręsdamas kur pasukti. Galiausiai kojos mane nunešė į Sereikiškių parką. Ten nesutikau nė vieno žmogaus.

Už teniso kortų, jau artėdamas prie Gedimino kalno, prasilenkiau su maždaug trylikos metų mergaite. Ji vedžiojo dobermaną su antsnukiu. "Turbūt, neišlaikytų, jei mane pultų", - pagalvojau. Bet šuo buvo ramus ir manęs nepuolė. "Dėl antsnukio", - pagalvojau.

Gedimino kalnas buvo nutūptas darbininkų. Vienas drožė katik nupjauto medžio kelmą. Kitas galando "družbą". Dar kitas tiesiog kažką tupėjo. "Dykaduonis", - pagalvojau.

Katedros aikštėje būriavosi kareiviai, praeiviai, jūreiviai, riteriai su šarvais, policininkai, televizijos operatoriai, geodezininkai su teodolitais ir mamos su vaikas. Vėliau sužinojau, kad tai buvo pasiruošimas kariuomenės dienos iškilmėms.

Kai pasukau link prezidentūros mane pasitiko visa armija su orkestru priešakyje. Ėjau šaligatviu. Kareiviai žygiavo keliu. Kraštiniai kareiviai kerzais brūžino šaligatvio bortą. "Pasislinkit į dešinę", - pasakė vienas kareivis. Kiti kareiviai nepasislinko arba aš to nepastebėjau. "Žygiuoja ir plepa", - pagalvojau.

Palydėjęs kariuomenę akimis nužygiavau Liejyklos gatve link Vilniaus gatvės. Prie "Artis" viešbučio būriavosi karininkai. "Atrodo, kaip lenkų turistai", - pagalvojau. Vilniaus gatvės atkarpa buvo nuobodi. Už mokytojų namų pasukau i Klaipėdos gatvę. Kelias jau suremontuota. Kieme stato namą. Vietoj "Gringo" nieko.

Pylimo gatve nusigavau iki "Plan B". Atsisėdau ant suoliuko. Paskambinau Pauliui. Paulius sakė, kad serga ir darbai jį pjauna, todėl nekviečia manęs arbatos išgert. Parūkiau ir nuėjau namo.

Grįžau kairiuoju Vilnelės krantu. O gal tai buvo dešinysis krantas. Vanduo tekėjo link manęs iš kairės.