Rašytojas

Ruslanas mėgsta prisigėręs barų lankytojams kartoti, kad yra rašytojas ir kartais tai jam net padeda sužavėti vieną kitą jauną mergaitę. Negalima sakyti, kad jis visai netalentingas. Jis gali parašyti kokį trumpą lengvai skaitomą šlamštuką įpindamas vieną kitą sunkiai suvokiamą metaforą ir keletą keiksmažodžių, kartais net lietuviškų.

Kaip ir visi tokio tipo rašytojai, Ruslanas galvoja, kad rašymui reikia įkvėpimo. Tačiau būdamas iš prigimties neregėto tingumo tipas, jis niekada nepraras progos nuo įkvėpimo pabėgti. Sakytum, šiandien jam pasisekė, jis turi pakankamai rimtą priežastį nerašyti. Per savaitgalio linksmybes - sritis, kurioje jis tikrai iškilesnis ekspertas - sugebėjo traumuotis taip, kad nebevaldo kairės rankos plaštakos, o juk rašymas, manau sutiksite, bent dvidešimt pirmame amžiuje, tai užsiėmimas daromas dviem rankom. Tiesa, iš neatmenamų laiktų iki šio amžiaus atėjo poreikis šiam procesui naudoti ir galvą. Galva, vėlgi nemanau, kad prieštarausite, praverčia ir daugelyje kitų veiklų. Laimei, savaitgalis buvo pakankamai ramus ir mūsų rašytojas savo galvos, kokia abejotino gudrumo ji bebūtų, nenusisuko.

Bet, nutik tu man taip, būtent šiandien mūsų rašytoją užpuolė nesuvaldomas noras sudėti savo mintis ant popieriaus. Taigi, jis sėdo prie klaviatūros ir pradėjo ją maigyti. Parašė sakinį, du, tris. Sukandęs dantis iš skausmo parašė ketvirtą. Nė ašaros neišspaudęs parašė penktą. Tada perskaitė ką parašė ir apsiverkė.