Žaliuzės

Susigūžęs tupėjau lovoje ir žiūrėjau, kaip palatos sienos girgždėdamos artėja link manęs. Atrodė, kad akys iš siaubo tuoj išlips iš akiduobių. Širdis kūju bandė prasiskinti sau kelią iš krūtinės tiesiai per šonkaulius. Rankomis banžiau sustabdyti lubas, bet alkūnės bejėgiškai muistėsi tramdomųjų marškinių rankovėse. Dar akimirta ir mane sutraiškys kaip citriną. Kojomis įsirėmiau į vieną sieną, nugara į kitą. Lova cypdama išsirietė, sužvangėjo spyruoklės. Supratęs, kad nebeatlaikysiu sienų spaudimo šokau prie lango ir pradėjau rėkti spardydamas grotas.

- Sanitarai, - išgirdau savo balsą. Visi kiti garsai staiga pranyko. Tik šaldytuvas tyliai burzgė. Apsidairiau ir supratau, kad sėdžiu savo lovoje. Vis dar gaudydamas orą nuo kaktos ranka nusivaliau ledinį prakaitą. Vos įžiūrėjau ant grindų nuspirtą antklodę.

Vėl tamsu. Prakeiktos žaliuzės. Aš jas užmušiu. Dėl jų visas kambarys skendi tamsoje. Nepakėliau jų visą mėnesį, nes po pirmo pakėlimo užtrukau pusę nakties kol pagaliau pavyko jas nuleisti. Tą kart likusią nakties dalį nebegalėjau miegot, buvau toks įniršęs, vos susilaikiau nepaleidęs kėdės į langą, o dar geriau spintos. Vaizdavausi, kaip aš jas padegu, tada plaktuku sudaužau stiklą ir traiškau kiekvieną pasitaikiusią šukę. Tada išlupu visą rėmą ir sviedžiu į sieną. Ne, aš jų daugiau niekada nebepakelinėsiu.

Galima būtų vieną kart pakelt ir daugiau nebenuleidinėt. Bet tie prakeikti langai kitoje kiemo pusėje ištisai į mane spokso ir nėra kur nuo jų pasislėpti. Galima būtų įsirengti paprastas dienines užuolaidas, bet tada reiktų važinėti po parduotuves miesto pakraščiuose ir gręžioti skyles sienose. Visos detalės kainuoja, autobuso bilietai kainuoja, gražtą irgi reikia iš kažko pasiskolint. Paskui dar grūstis su tuo vamzdžiu į žmonių prikimštą autobusą, numušinėti senukams kepures, o galiausiai išlipant užstrigti duryse.

Žinoma, galėčiau parvažiuoti taksi, bet geriau jau einu už tą sumą išgersiu alaus ir grįšiu namo, kai nebematysiu tų prakeiktų žaliuzių.